Šiaulietis Justas save atrado kvepalų versle: lietuviai perka tai, kas populiariausia

Šiauliečiui Justui Osipovui teko pagyventi mažai kam girdėtoje Gernsio saloje, kur galioja griežti įstatymai užsieniečiams. Vėliau lietuvis gyveno Latvijoje bei Jungtinėje Karalystėje, sukūrė šeimą su latve. Įvairiausias profesijas išbandęs vyras galiausiai save atrado kvepalų versle.

Apsigyveno Lamanšo sąsiauryje esančioje Gernsio saloje

Save kvepalų versle atradęs šiaulietis Justas Osipovas vieną svarbiausių savo gyvenimo etapų praleido nedidelėje Gernsio saloje. Čia ne tik turėjo progą susipažinti su britų kultūra, bet ir sutiko būsimą žmoną – latvę Kristynę. Į salą vyras atvyko prieš 15 metų, nors ir nežinojo, kuo užsiims.

„Lietuvoje buvo liūdnas periodas. Norėjosi naujo starto ir pinigų užsidirbti. Draugas pakvietė, net apmokėjo bilietus, suteikė nakvynę ir moralinį palaikymą, kas labai svarbu, ypač jei daugiau kaip 20 metų nebuvai išvykęs ilgesniam laikui", – sako Justas.

Intensyviai darbo ieškojęs vyras netrukus buvo pakviestas dirbti bare. Nors atrodė, kad panašios patirties buvo įgijęs dirbdamas barmenu Lietuvoje, darbo specifika čia kiek skyrėsi.

„Patekau į angliško „pub" stiliaus barą, kuris kartu buvo ir valgykla. Daugiau reikėjo nešioti maistą, kokteilių ten užsisakinėjo mažai", – prisimena lietuvis.

Gernsio sala – unikali kultūrine prasme ir itin patogi gyventi

Lamanšo sąsiauryje esanti Gernsio sala – itin unikali, joje jaučiama tiek britų, tiek prancūzų įtaka. Sala nepriklauso nei Didžiajai Britanijai, nei Europos Sąjungai, tačiau yra pavaldi Didžiosios Britanijos karaliui.

„Senieji gyventojai sunkiai susišneka su tikrais prancūzais, bet pašaliečių ausiai kalba panaši. Per Antrąjį pasaulinį karą Prancūzija buvo okupuota, tai žmonės išvyko į Angliją. Po karo Anglija padėjo salą atstatyti ir atsirado daugiau anglų kalbos. Legenda byloja, kad pinigai, kurie buvo skirti salai atstatyti, buvo rūsyje, tame bare, kur aš dirbau", – pasakoja Justas.

Apsigyvenęs saloje lietuvis patyrė įvairių nepatogumų – buvo sunku susikalbėti su vietiniais dėl jų akcento, o britų maistas jam pasirodė nepriimtinas.

„Prisimenu pirmus pusryčius. Viešbučio bare kolektyvui priklausydavo pusryčiai. Pirmą kartą užsisakiau angliškus pusryčius. Kai atnešė, galvojau, kad tyčiojasi, nes viskas plaukioja riebaluose. Skrebutis, dešrelė – viskas riebaluose", – apie pirmąsias kultūrines patirtis dalijasi vyras.

Pagal Gernsio salos įstatymus, atvykėliai joje gali gyventi ribotą laiką, nebent specialiu leidimu pasirūpina darbdavys. Kaip pasakoja Justas, šioje saloje yra nustatytos kvotos, kiek darbdavys gali priimti užsieniečių.

„Oficialiai saloje gali būti labai ribotą laiką – tik 9 mėnesius. Tada turi išvažiuoti 3 mėnesiams, nebent turi darbo licenciją. Taip daroma, kad žmonės neįleistų šaknų, nes saloje labai gera gyventi. Salos savitumą saugantys įstatymai riboja ir nekilnojamojo turto sektoriaus sandorius. Čia būstas atvykėliams gerokai brangesnis nei vietiniams. Jei tu vietinis, namas kainuoja 100 tūkst. eurų. Jei tu užsienietis, tas pats namas kainuoja milijoną", – atskleidžia Justas.

Sukūrė šeimą su latve

Didžiausiu atradimu Lamanšo sąsiaurio salose Justas vadina tuo metu dar būsimą žmoną Kristynę iš Latvijos. Moteris į Gernsį taip pat buvo atvykusi padirbėti. Poros santykiai vystėsi sparčiai – netrukus po pažinties Kristynė ėmė lauktis. Būsimieji tėvai nusprendė, kad geriausia sūnaus susilaukti Latvijoje. Tačiau ten Justas ilgai neužsibuvo – išvyko studijuoti medijų dizaino į Lietuvą.

„Latvijoje buvau, kol gimė vaikas. Buvo sunku įsitvirtinti. Sūnų auginau nuotoliu, bet kartais grįždavau. Bandžiau ieškoti darbo Lietuvoje, nes Liepojoje be kalbos man buvo sunku. Tada Lietuvoje pradėjau studijas", – pasakoja jis.

Justas neslepia, kad kelerius metus gyventi tarp dviejų šalių buvo didelis iššūkis tiek jam, tiek jo žmonai, Latvijoje likusiai auginti jųdviejų sūnaus. Sutuoktiniams ne kartą kilo dvejonių dėl santykių perspektyvos. Vis dėlto šeima atlaikė išbandymus ir nusprendė gyventi kartu Latvijoje, o vėliau – lietuvių pamėgtame Jungtinės Karalystės mieste Bostone, kur Justui pavyko rasti darbą pagal profesiją.

„Lietuvoje turėjau studiją. Su kolegomis dirbome su animacijomis, vinjetėmis, 3D, filmavimais, reklamomis. Su tokia specialybe ir kompetencijomis atvykau į Latviją. Jau sūnus buvo paaugęs, dirbau laisvai samdomą darbą, dirbau Lietuvai, bet ieškojau darbo užsienyje pagal savo kompetencijas. Pavyko rasti darbą Anglijoje. Ten dirbau videografu. Kai nusprendžiau ieškoti darbo, siunčiau daug gyvenimo aprašymų. Išvykau vienas, bet už kelių mėnesių atvyko ir šeima", – prisimena lietuvis.

Gyvenant Anglijoje aplankė stiprus tėvynės ilgesys

Nors Bostone Justas su šeima gyveno lietuvių apsuptyje, jautė vietinių britų priešiškumą atvykėliams. Tai buvo dar labiau pastebima „Brexito" laikotarpiu, kai didžioji dalis vietinių Bostone palaikė išstojimą iš Europos Sąjungos.

„Maždaug: nustokite siųsti mums lietuvius, lenkus, rumunus ir visus kitus. Jame buvo didelė lietuvių emigrantų koncentracija, nes ten vien fabrikai, laukai, daržai. Daug kur reikia žemos kvalifikacijos darbo", – sako vyras.

Gyvenimo Bostone laikotarpiu tvirtu ramsčiu porai tapo ir išgyventi sunkesnius periodus padėjo aktyvi lietuvių bendruomenė.

„Veiklos, kurias organizuodavome, palaikė morališkai. Eidavome giedoti „Tautiškos giesmės", švęsdavome visas šventes. Organizavome Kalėdas. Iš visos Anglijos lietuviai atvažiuodavo į Bostoną švęsti Kalėdų", – pasakoja Justas.

Gyvenimu Bostone lietuvis buvo patenkintas: darbai vyko sklandžiai, uždarbis džiugino. Tačiau po trejų metų gyvenimo Jungtinėje Karalystėje širdis vis stipriau ėmė šaukti namo, į Lietuvą. Vyras prisimena, kad troško vėl būti supamas lietuviškos gamtos.

„Bostono apylinkėse – vien brokolių, runkelių laukai. Labai derlinga, bet pelkėta vietovė. Trūko žalumos ir medžių. Gal keistai atrodo jaudintis dėl tokio niuanso, bet tos gamtos trūksta, nors ir gali susikurti finansinę gerovę", – atvirauja Justas.

Grįžęs į gimtuosius Šiaulius ėmė domėtis parfumerijos verslu

Norui grįžti vis labiau stiprėjant, Justas ėmė dairytis darbo Lietuvoje. Netrukus vyras rado ir darbą, ir gyvenamąją vietą.

„Pavyko rasti darbą tarptautinėje kompanijoje Lietuvoje pagal specialybę, patirtį ir kompetencijas. Tai buvo labai rimtas argumentas grįžti. Atsirado ir vieta gyventi Šiauliuose. Ir dar miškas netoli. Buvo visi pliusai", – pažymi lietuvis.

Grįžęs į Lietuvą su žmona Kristyne ir sūnumi Gabrieliumi Justas toliau dirbo pagal specialybę: kūrė internetines svetaines, reklaminius vaizdo klipus ir kitą turinį socialiniuose tinkluose. Netrukus šeima sulaukė pagausėjimo – jiems gimė antras sūnus Danielius. Įvyko pokyčių ir Justo profesiniame gyvenime – vyras ėmė domėtis parfumerijos verslu.

„Nuo seno turėjau gerą uoslę ir labai mėgau kvepalus. Užsidegiau idėja pasigaminti savo kvepalų ir pradėjau šiek tiek studijuoti. Bet kuo daugiau studijavau, tuo geriau supratau, kad tai mažiausiai metų reikalas, norint padaryti ką nors rimto. Mažiausiai per metus gali sukurti savo kvapą", – apie naujus interesus grįžus į Lietuvą pasakoja jis.

Lietuviai vis daugiau gilinasi į kvepalų etiketą

Justas pirmiausia nusprendė ne kurti savo kvepalus, o prekiauti nišiniais kvapais. Tačiau tokie domina ne visus. Vyras pastebi, kad lietuviai yra gana konservatyvūs kvepalų pirkėjai – dažniausiai paiso kitų nuomonės ir vengia išsiskirti.

„Lietuvių skonis tradicinis. Efektą lietuviai vertina tik papurškę kvepalus: jiems patinka lengvi, citrusiniai, jūros, gėlių aromatai. Čia įvyksta kvepalų įvertinimas. Bet retai žmonės vertina kvapą po 12 valandų, savaitės, kaip jis keičiasi, kvepia ant odos. Jų pirkimas grįstas emocijomis. Žmonės perka populiariausius kvepalus, pavyzdžiui, tai, ką rekomendavo draugė", – įžvalgomis dalijasi Justas.

Vyras įsitikinęs, kiekvienam užtenka turėti trejus kvepalus. Pirmi – kasdienai, antri – vakarui ar ypatingoms progoms, o treti – keliantys geras emocijas. Jis pastebi, kad lietuviai vis dažniau gilinasi į kvepalų etiketą.

„Po truputį lietuviai mokosi kvepintis, derinti kvepalus: turėti rytinius, vakarinius arba sluoksniuoti kelis kvapus. Atsiranda vis daugiau nišinių kvepalų mėgėjų ir žmonės domisi jų sudėtimis. Nišiniai nuo klasikinių skiriasi tuo, kad nišiniuose kvepaluose naudojami ingredientai yra sodresni. Galima atrasti ir egzotinių ingredientų", – sako Justas.

Pašnekovo manymu, Šiauliai itin tinkamas miestas plėtoti parfumerijos verslą. Mieste išvystyta grožio industrija, čia veikia daug grožio salonų. Nors idėją kurti savo vardo kvepalus Justas kuriam laikui atidėjo, svajonės neatsisako. Vyras įsitikinęs: viskas įvyksta savo laiku.

„Neatsisakau šitos svajonės, nes sėkmės atveju dalį pelno norėčiau investuoti į ingredientų pirkimą, į mokslus ir kurti savo vardo kvepalus", – teigia Justas.

Originalus straipsnis LRT portale

Video interviu laidoje "Ne Emigrantai"

Interview in English LRT